Kodėl nutariau rašyti knygą

Artėjant lapkričio 1-ajai prisimename išėjusius artimuosius, lankome juos kapinėse ir, dažniausiai, atsisveikiname iki kitų metų lapkričio pradžios. Ir kasmet, anksčiau buvę ryškūs, prisiminimai apie juos pradeda blankti visame kasdienio gyvenimo chaose. Ko gero, prieš kokius 8-9 metus mokyklos laikų draugė Alina papasakojo, jog padarė savo senelių vaikystės įspūdžių audio įrašą ir dar surašė viską ant popieriaus. Šauni ta mano Alina, kad sugalvojo tai padaryti anksčiau nei aš  🙂 Aš per tuos metus netekau trijų senelių… Ir tik gimus dukrai susimąsčiau, jog jau ne visas istorijas, kurias man pasakojo linksmoji babytė galėčiau taip lengvai atkartoti. O būtent jos jaunystės prisiminimai ir linksmi pasakojimai yra tai, su kuo asocijuojasi mano vaikystės vasaros ir savaitgaliai kaime. Ir aš tikrai noriu, kad mano vaikai žinotų visas tas istorijas. Visus mano tėvų prisiminimus. Ir mano pačios. Manau, kad tai svarbu. Todėl pradėjau rašyti savo šeimos istoriją 🙂 Pradėjau nuo savo prosenelių, nes mano mamos pagalba galėjome aprašyti pagrindinius jų gyvenimo įvykius. Dar ne vieną valandą kalbėsime su tėčiu ir mano seneliu apie jų giminę. Tai ilgas procesas, bet galutinis rezultatas tikrai to vertas. Šeimos knygos dar nebaigiau, nes turiu pripažinti, jog gana epizodiškai prie jos prisėdu, bet viešai pasižadu ją užbaigti iki kitų metų vasaros 🙂 Dalinuosi tokio projekto idėja ir su jumis, nes tikrai tikiu, jog gražiai įrišta knyga, kurioje nugulę svarbiausi kelių giminės kartų įvykiai, taps tikra šeimos relikvija. Ir tokiai knygai parašyti tikrai nereikia mūzos, sėdinčios šalia kompiuterio klaviatūros 🙂 Tiesiog traukite į dienos šviesą visus savo, tėvų, senelių, o jei galite – ir prosenelių prisiminimus. O gal vėliau jus aplankys įkvėpimas ir kitokiai literatūrinei kūrybai 🙂

Tad linkiu ramybės šiomis dienomis ir ilgų pokalbių su artimaisiais apie praeitį.

Noriu būti jaunesnė penkmečiu!

Ar dažnai taip būna, jog pažvelgus į veidrodį pastebite ne spindinčias akis, o raukšles apie jas? Man būna… Ypač gimus dukrytei, kai saldus ir ilgas miegas bei dažnos SPA procedūros tapo veikiau išimtis, nei kasdienio gyvenimo taisyklė. Esu skeptiška visokių botulinų, haliuronų, placentų atžvilgiu, todėl pamačiusi Klaipėdoje organizuojamą veido masažo vakarą, pamaniau, jog pasiėmusi mamą už parankės, ten būtinai sudalyvausiu. Ir dar atjaunėsiu bent jau penkmečiu 🙂 O ką? Juk svajonės nekainuoja 🙂 Taigi mudvi su mama, svajodamos apie panacėją nuo senėjimo, nulėkėme į paskaitą. Ją vedė Monika Diburienė , “Revitonica“ veido ir kaklo fitneso mokyklos atstovė Lietuvoje, kuri yra publikavusi ne vieną straipsnį apie jaunystės išsaugojimą ne kosmetikos, o rankų pagalba. Man, tiesą sakant, veido ir kaklo fitnesas skamba juokingai, bet vakaras buvo ilgas ir įdomus. Sužinojome, jog efektyviausias būdas stabdyti senėjimą yra veido raumenų masažas arba fitneso pratimai. Juk jie laiko mūsų odą, o laikui bėgant, raumenys trumpėja, nyksta ir taip formuojasi raukšlės. Labai nesiplėsiu su teorine informacija, tik paskatinsiu kiekvieną mūsų paieškoti galimybių dalyvauti tokiame renginyje arba “Revitonica“ mokyklos mokymuose. Net ir keli veido fitneso pratimai, kuriuos mokėmės tą vakarą, padeda atsipalaiduoti, pakelti antakių liniją, sumažinti kaktos raukšles, mimikos raukšles apie akis ir lūpas. Apie kokį nors matomą rezultatą galima kalbėti po mėnesio tokios kasdienės mankštos. Aš, tiesą sakant, kartais pamirštu dienos šurmulyje ir pavalgyti, tai ką jau kalbėti apie kažkokius veido masažo ar fitneso pratimus 🙂 Todėl penkmečiu dar neatjaunėjau 🙂 Bet vilties neprarandu! O jei rimtai, tai iš tiesų verta pasidomėti technikomis, kurios padeda bent šiek tiek sulėtinti senėjimo procesą. Juk visos norime atrodyti jaunesnės, nei iš tiesų esame 🙂

Švytėkime!

Diena be dietų!

Taip taip, Pasaulyje yra minima ir tokia diena 🙂 Ir sakyčiau, labai teisingai. Kiek gi galima save varžyti? Tad tokią puikią dieną reikia švęsti! Gal šį kartą apsieisim be porcijos cepelinų… Geriau pabandykime ką nors labiau elegantiško 🙂 Sūrio pyragas šiam tikslui bus pats tas. Labai lengvai gaminamas, o skonis ne ką prastesnis nei tų, kuriuos su drauge Giedre gaminome kulinarinės studijos “Baker Street“ mokymuose (kas ta kulinarinė studija ir ką joje galima veikti, galite daugiau paskaityti kitame mano įraše). Tai pradedam:

– 2 pakeliai klasikinio skonio sausainių “Selga“

– 200 g sviesto

– aliejaus kepimo formai ištepti

– 375 g (3 dėžutės po 125 g) “Philadelphia Light“ sūrio

– 1 skardinė saldinto kondensuoto pieno

– 2 kiaušiniai

– 1/2 citrinos sulčių

Sausainius elektriniu smulkintuvu sumalame iki miltų. Užpilame lydytą sviestą ir maišome, kol masė tampa vientisa. Į aliejumi išteptą apskritą atsegamą formą dedame sausainių masę ir formuojame piršto storio pagrindą bei kelių centimetrų aukščio sienelę. Visą kepimo formą dedame į šaldytuvą ir paliekame apie 20 minučių. Iki 180 laipsnių įkaitiname orkaitę.

Į dubenį sukrečiame sūrį, supilame sutirštintą pieną, įmušame kiaušinius ir gerai išsukame iki vientisos masės. Įpilame citrinos sulčių ir išmaišome. Masę supilame į sausainių pagrindu išklotą formą ir dedame į įkaitintą orkaitę.

Kepame apie 50 minučių, kol gražiai paruduos paviršius. Jokiu būdu neatidarinėkite orkaitės, nes pyragas sukris. Išjungus orkaitę, apie 15 minučių paliekame pyragą joje. Po to, atidarome orkaitės dureles tik tiek, kad galėtume į tarpą įstatyti kokį medinį šaukštą. Tokiu būdu atsiranda nedidelis tarpas, pro kurį į orkaitę patenka oras, bet ne per staigus jo gūsis. Po 15 minučių oro temperatūros orkaitėje ir išorėje susivienodins dėl to palikto tarpelio. Ir tada jau galima traukti gražuolį laukan 🙂 Paprastai jis valgomas šaltas, bet mes jį “sukapojame“ tik ištraukus iš orkaitės 🙂

Ech, dažniau tų dienų be dietų…

P.S. Apačioje nuotrauka iš sūrio pyragų mokymų “Baker Street“ studijoje, kurioje gaminome tokius šedevrus. Būtinai pasidalinsiu receptu ir patarimais, kai kurį nors gaminsiu namų sąlygomis (be profesionalo sufleravimų, įmantrių orkaičių ir pan.)

Gaminame kilimą

Prieš kurį laiką rašiau apie tai, kaip nusprendžiau sukurti savo laimės planą. Galite apie tai paskaityti čia. Žadėjau, jog dar būtinai papasakosiu kaip man sekasi jį vykdyti. Vienas to plano punktų sako, jog turiu sugalvoti sau mielą mėnesio projektą. Jau įsivaizduoju jūsų veido išraiškas ir pirštų sukiojimus prie smilkinio… Bet leiskite man tęsti 🙂 Esu iš tų, kurios dažnai pradeda kokį darbą, reikalaujantį ilgo laiko ir jo nepabaigia. Mama šioje vietoje pritariamai linksėtų galva ir rodytų pirštu į kalną popierinių servetėlių bei priemonių dekupažui (kažkaip sėkmingai tai sandėliuojama tėvų namuose), stirtą namų interjero žurnalų ar studijų laikų dokumentų, kuriuos reikia surūšiuoti. Taigi tas “mėnesio projektas“, skirtas saviplakai – pradedi, tai pabaik per mėnesį! Na, tiek to – bent jau per du 🙂 Va kokia įžanga į kilimų gamybą. O mintis apie kitokį, gal ir nepraktišką, kilimėlį kirbėjo senokai. Mano gamintas bus skirtas užmiesčio sodybai. Siūlau pabandyti ir jums. Reikės:

– Tinklelio, skirto tiesti po kilimu. Jo galite įsigyti buities prekių parduotuvėse, kilimų skyriuje. Galite naudoti ir kitokį tinklelį, svarbu, kad jo tarpeliai būtų pakankami praverti juosteles.

– Atlasinių juostelių. Čia jau jūsų fantazijos reikalas kokios medžiagos bus jūsų kilimas. Galite juostelėmis sukarpyti senus marškinėlius, naudoti odos juosteles ar ką nors kitą. Įspėju, juostelių reikės DAUG 🙂

– Žirklių.

Viskas itin paprasta. Sukarpome norimą medžiagą vienodo dydžio juostelėmis ir po vieną prakišame per tinklelį taip, kad juostelės abu galai būtų kilimo “gerojoje“ pusėje. Jei tinklelis retesnio audimo, tai juostelės galus surišame ir padarome mazgą. Taip “ausdamos“ galite žiūrėti žinias ar klausytis vaikų / antros pusės pasiaiškinimus dėl prastų pažymių / trumpo susitikimo su draugais. Garantuoju – mažiau nervinsitės 🙂

Kurkime stebuklus!

Šios nuotraukos šaltinis: Pinterest

 

P. S.  Pažadu ateityje parašyti ir apie kitus mėnesio projektus.

Kodėl dalintis yra gerai?

Taip jau atsitiko, jog antrus metus iš eilės mūsų dukrytė sugalvoja mudviem su vyru “puikią“ gimtadienio dovaną. Taip, mano ir vyro šventes skiria 2 dienos. Ir ta “dovana“ – tai gulėjimas ligoninėje su mažąja per tuos gimtadienius. Kaip ten bebūtų, visur reikia įžvelgti pliusų, o šįkart jų – bent keli. Nereikia net sakyti, jog dėl streso (kiekviena mama jį patiria, matydama sergantį vaiką) ir ligoninės maisto ištirpo keli kilogramai 🙂 Taip, mielosios, ir pas mane yra šiokių tokių sankaupų kai kuriose kūno vietose 🙂 O kitas geras dalykas – turėjau daugiau laiko skaitymui. Ko gero, mėgstamiausias mano žurnalas yra “Verslo klasė“. Solidus leidinys, kuriame rasi politikos, ekonomikos, rinkodaros, verslo valdymo įžvalgų, istorijos, kulinarinių ir kitokių straipsnių. Labai geras pasirinkimas, norint geriau suprasti kai kuriuos gyvenimo įvykius ir procesus. Taigi, dabar skaitau 2015 m. lapkričio mėnesio numerį 🙂 Reikia pripažinti, jog mano pažadas, skirti skaitymui bent vieną valandą per dieną, ne visada išpildomas. Todėl savaitės “atostogos“ ligoninėje leido bent kažkiek pasivyti žurnalines aktualijas.

Šiame “Verslo klasė“ numeryje skaičiau įdomų straipsnį apie dalijimosi ekonomiką. Tai yra, apie naują, bet ir mums jau girdėtą verslo kryptį, kai pardavėjas ir pirkėjas (sakau tai bendrąja prasme) yra paprasti žmonės, bendraujantys betarpiškai. Esame visi girdėję apie “Uber“ – taksi paslaugas, kurias teikia ne įmonė, o paprastas žmogus, gal net jūsų kaimynas. Kodėl tai gerai? Pigiau. Taip pat turi galimybę susipažinti su naujais žmonėmis ar bent jau turėti malonų pašnekovą kelionės metu. O jei pats teiki tokias paslaugas – gauti papildomų pajamų.

Kitas pavyzdys – “AirBnB“ platforma. Kelionės metu galite rinktis ne “bejausmį“ viešbutį, o privatų kieno nors gyvenamąjį plotą. Žinoma, už mokestį 🙂 Anot straipsnio autoriaus, vien Vilniuje yra apie 800 tokių būstų pasiūla. Bičiuliai, naudodamiesi šia paslauga, buvo apsistoję Paryžiuje. Koks skirtumas? Jautiesi lyg būtum atvykęs pas ką nors į svečius. Žinoma, būsto šeimininko tuo metu nebūna, bet jausmas dėl to nesikeičia. Tiesiog jaukiau, o dažniausiai ir pigiau. Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog ne vienerius metus dirbu apgyvendinimo paslaugų sektoriuje ir mano pagrindinė užduotis būtent ir yra svečių skaičiaus didinimas, bet apie darbo viešbutyje subtilybes parašysiu kitą kartą. Juk čia dėmesys – naujovėms 🙂

Pagauti dalijimosi ekonomikos sėkmingų pavyzdžių, entuziastai pradėjo kurti įvairiausiais platformas, bet man įdomiausia pasirodė “EatWith“. Tai nauja patirtis, kai vakarieniauji ne restorane, bet namie pas nepažįstamą žmogų. Ko gero, kartu su dar 4-6 įdomiais žmonėmis. Kodėl tai gerai? Įsivaizduokite, nuvykote į Graikiją. Kas gali būti geriau nei tikrų graikų pagaminta tradicinė graikiška vakarienė? Tikiu, jog vakarienės metu išgirstumėte daug įdomių dalykų apie vietos kultūrą, papročius. Galbūt greta sėdintys valgytojai – tokie patys turistai iš Japonijos, Vokietijos, JAV. Jau matau, kaip tokia vakarienė virsta diskusijų klubu iki paryčių 🙂 Būtinai reikės išbandyti tokią paslaugą, kai vyksiu į kokią užsienio šalį. Beje, Lietuvoje “EatWith“ taip pat skinasi kelią.

O koks viso šito moralas? Tokia dalijimosi ekonomika tikrai bus ir plėsis ateityje, nes žmonės pasiilgo betarpiško bendravimo, jiems svarbu kas yra paslaugos teikėjas ir kodėl jis tai daro. Galų gale, tai skatins žmonių verslumą. Todėl nebijokite išbandyti ką nors nauja. Tikiu, jog atrasite labai daug.

 

Meduolių diena

Visada norėjau pabandyti iškepti meduolinį namelį. Su visais cukraus glajaus papuošimais, langeliais, durelėmis. Tik visada galvojau, jog tai be proto sunku, todėl pamačiusi, kad kulinarinė studija “Baker Street“ organizuoja tokio namelio kepimo paskaitą, nutariau būtinai joje sudalyvauti. Ir taip, padaryti gražų meduolinį namelį yra tikrai sunku 🙂 Bet noriu papasakoti ne apie tai, kiek laiko reikia stovėti laikant suklijuotas namelio sienas, kad jos nenuvirstų. Praleidusi dieną su kitomis moterims, kepiniais kvepiančioje studijoje ir išgirdusi ne tik jų trumpas gyvenimo istorijas, bet ir studijos vadovės konditerinius atradimus, supratau, jog tai dar viena puiki vieta, kur galima pasikviesti mamą, sesę, dukrą, draugę, o gal ir antrąją pusę. Po paskaitos, su senai matyta bičiule Ieva nešėmės namo po architektūrinį šedevrą, o aš buvau tokia keistai išsišiepusi, kaip vaikas saldainių parduotuvėje. Tai tokia puiki patirtis ir laisvalaikio praleidimo būdas, jog būtinai dalyvausiu ir kituose ne mažiau įdomiuose studijos kursuose. Ir turiu pridurti, jog “Baker Street“ studija yra įsikūrusi ir Kaune bei planuoja atverti duris Vilniuje. Pasidomėkite, mielosios, jų siūlomais kursais. Esu įsitikinusi, jog ir jūs būsite apsvaigusios iš laimės 🙂

Kurkime, bendraukime, ragaukime!

Ar galima suplanuoti laimę?

Toks klausimas kilo, prieš keletą metų atsivertus Gretchen Rubin knygą “Laimės projektas“. Pamaniau – absurdas! Kaip įmanoma planuoti buvimą laimingu žmogumi? Tokiu jautiesi arba ne. Tačiau autorės pagrindinė mintis yra pakankamai racionali ir absoliučiai teisinga. Jei nori jaustis laiminga – pirmiausia turi aiškiai įvardinti dalykus / kriterijus / aplinkybes, kada tokia jautiesi. Kai aiškiai žinai, kas tave daro laimingą, paruoši planą, kaip tų dalykų / kriterijų / aplinkybių pasiekti 🙂 Va jums ir laimės projektas. Gal šiek tiek ciniška būtų taip viską sudėlioti ant popieriaus lapo, bet gal verta pabandyti? Turiu pripažinti, kad šią knygą prisiminiau pastarosiomis dienomis. Turbūt, dėl vis rečiau pasirodančios saulės ir atvirkštine progresija krentančios nuotaikos 🙂 Net raudonas lupdažis nebepadeda! Pasiruošiu kavos ir pradedu savo projektą. Tik prieš pradėdamos dėlioti mintis į stalčius, sutarkime, jog laimė – tai ne kažkoks rezultatas, kurio reikia siekti, kaip antai prabangus namas ar automobilis. Laimė – tai kasdieniai maži ir dideli dalykai, o gal stebuklai, kurių nesureikšminame. Mylimo vyro/vaiko/augintinio akys, nepažįstamojo šypsena, nutūpęs paukštelis ant šakos, cukruota spurga, pasimatymas su drauge. Autorė savo knygoje kiekvieną metų mėnesį telkėsi į skirtingą gyvenimo sritį ir ten ieškojo laimės mažuose dalykuose. O aš siūlau daryti kitaip 🙂 Parašyti 4-6 pamatines sritis, kurios jums teikia laimės. Aš jaučiuosi laiminga, kai:

1. Esu sveika (mano ir šeimos narių sveikata).

2. Galiu save realizuoti (mano ir šeimos narių profesiniai tikslai).

3. Santykiai su šeimos nariais mane džiugina.

4. Skiriu laiko sau.

5. Esu socialiai aktyvi (santykiai su draugais, visuomeninė veikla).

Atrodo, kol kas nieko sudėtingo 🙂 O dabar ties kiekvienu punktu išdėstysiu sąlygas, dėl kurių ir jaučiuosi sveika, galiu save realizuoti ir t. t. Turbūt niekas nesiginčys, jog daug sveikesnė jausiuos, kai: nuolatos sportuosiu, pasirūpinsiu pilnaverte mityba bei vitaminais, daugiau laiko praleisiu tėvų sodyboje užmiestyje, kartą metuose nuodugniai pasitikrinsiu sveikatą, grūdinsiuos. Ir dar daugiau punktų galiu surašyti, bet padarysiu tai savo darbo knygoje 🙂 Manau, taip sudėliojusi mintis ties kiekviena pamatine laimės būsenos sritimi, bus akivaizdu, jog jaustis laiminga yra beprotiškai lengva. Tik reikia atsimerkti, nusišypsoti ir gerti gyvenimą atvira širdimi. O jei kas nors trukdo jaustis laiminga – atsisakyti (blogų įpročių, žmonių, darbų, daiktų ir pan. :))

Linkiu šį lietingą savaitgalį pradėti savo laimės projektą, jei ne ant popieriaus, tai bent širdyje, galvoje ir veiksmuose! O aš, mėgstanti viską sisteminti, einu antro kavos puodelio ir tęsiu rašymą. Būtinai ateityje pasidalinsiu projekto vykdymo ataskaitomis 🙂

Rudeniška nuotaika namų jaukumui

Dabar tas metas, kai ruduo neatrodo toks nepakeliamai liūdnas ir ilgas. Man labai patinka stebėti įvairiaspalvius miškus, o kad tų spalvų ir kvapo būtų namie – darau rudeninių lapų vainiką. Tai lengvai daroma dekoracija, tad galite į draugiją pasikviesti vaikus ar drauges. Dekoracijai pagaminti reikės:

– vainiko pagrindo. Aš naudoju susuktą iš tvirtesnės vielos, bet tiktų ir kitokios medžiagos. Svarbu, kad būtų patogu siūlu prie jo tvirtinti lapus. Tokių dalykėlių reiktų ieškoti tarp rankdarbių ar floristikos prekių,

– įvairiaspalvių klevo lapų. Jie patvariausi, todėl gaminant vainiką, nereikės bijoti, kad jie subyrės. Surinkus lapus, nereikėtų leisti jiems išdžiūti, nes bus sunkiau gražiai pritvirtinti lapus prie pagrindo. Aš paprastai prisirenku nemažai (mažu, pritrūks :)),

– paprasto plono siūlo.

Prie pagrindo pritvirtiname dvigubą siūlą. Ir pradedame prie jo tvirtinti po vieną lapą, taip lyg pintume vainiką. Kiekvieną lapą prie pagrindo pritvirtinu, apsukdama jį siūlu kelis kartus. Stengiuosi, kad vainike būtų ir mažų, ir didesnių lapų. Jei baigiasi siūlas, šalia jo pritvirtinu naują. Į vainiką galima įpinti šermukšnių šakelių ar kokių kitų rudens grožybių. Čia jūsų fantazijos reikalas! Pabaigtą vainiką kabinu ant laukinių durų, tačiau juo galima papuošti stalą ar kitą namų kampelį. Laikui bėgant džiūstantys lapai įgauna kitą formą ir spalvą, tad ir po kelių savaičių jis bus gražus. Tik atsargiai su žvakių deginimu šalia jo 🙂

Taigi lekiame rinkti rudeninių lapų ir dalinamės namų dekoravimo idėjomis 🙂

---

 

Nauji rugsėjo iššūkiai

Šiemet rugsėjo 1-oji man įgavo naują prasmę. Dukrytė pradėjo lankyti lopšelį. Psichologai galėtų organizuoti kokius nors seminarus, kad padėtų ne vaikams, o tėvams pasiruošti išleisti vaiką į ugdymo įstaigą. Aš rimtai! Jau taip ir girdžiu tetules ar “supermamytes“ sakant: “Turi išmokti paleisti vaiką. Jam reikia socializacijos, savarankiškumo. Nebūk egoistė“. O aš jums pasakysiu, kad pastarieji porą metų buvo labai gražūs, labai prasmingi. Siurbiau kiekvieną dieną, kiekvieną dukters šypseną ir žvilgsnį visa širdimi. Kalbėdavom nesustodamos ir juokdavomės. To dalinimosi kiekviena akimirka aš ir pasiilgsiu. Ir taip, tikrai žinau, kad bus dar daugiau įdomių dalykų, kuriuos mano čiauškutė pasakos po dienos lopšelyje. Galvojau, jog aš viena čia per daug jautriai reaguoju, bet bičiulės jaučiasi taip pat, ypač tos, kurioms tai irgi nauja patirtis. Taigi, mamos, susiimkim 🙂 Tai nauja pradžia, o visos pradžios dažniausiai atneša daug gerų emocijų.

Džiaugiuosi, jog su vyru nusprendėm visa mūsų trijulė paskutinę rugpjūčio savaitę nulėkti atostogų. Kad ir čia pat, Druskininkuose. Oi kaip to reikėjo. Buvau lyg nesvarumo būsenoje 🙂 Ten pasirašėme memorandumą, jog kartą per ketvirtį važiuosime bent vienai ar dviem naktim pakeisti aplinką. Užtvirtinom vyno taure ir visokia kitokia romantika 🙂 Taigi ir jums siūlau. O jei nuspręstųmėte vykti į Druskininkus – rekomenduoju “Grand SPA Lietuva“. Šiame komplekse yra 3 viešbučiai pagal jūsų poreikius ir galimybes (Luxury klasės, 4 žvaigždžių ir 3 žvaigždžių), vandens parkas, keli restoranai, gydyklos, bent keli SPA namai, odontologijos klinika, vaikų žaidimo kambarys, jau nekalbant apie stalo tenisą, dviračių nuomą, boulingą ir kitas pramogas. Taigi mums su mažu vaiku tai buvo geriausias pasirinkimas ir pasakysiu, kodėl:

– kambariai pakankamo dydžio gyventi su mažu vaiku (kalbu apie standartinį kambarį 3 žvaigždžių viešbutyje), o vaikams iki 3 metų nemokamas apgyvendinimas, maitinimas ir vandens pramogos

– galima pasirinkti valgyti ne tik pusryčius, bet ir švediško stalo tipo pietus bei vakarienę. Mes valgydavome pietus ir nesukdavome sau galvos kur čia spėti pavalgyti iki vaiko pietų miego. Tiesa, pusryčių ir pietų kokybė nesužavėjo

– vandens parke yra užtektinai pramogų šeimoms su vaikais iki maždaug 14 metų. Žinoma, jis neprilygsta Vilniaus ar Druskininkų miesto vandens parkams, bet į kambario kainą įskaičiuotas apsilankymas jame. Vandens parku galite naudotis bet kuriuo metu nuo ryto iki vakaro, todėl lengva suderinti su vaiko dienos ritmu

– požeminis parkingas, už kurį nereikia mokėti

– platus paslaugų pasirinkimas gydyklose ir SPA namuose, todėl taipogi gali rinktis pagal poreikį ir galimybes

– išpuoselėtas vidinis kiemas su mineralinio vandens biuvete, šezlongais, suoliukais

– vaikų žaidimų kambarys, kuriame galima palikti vaiką auklės priežiūrai, jei kartu su vyru norite kelių valandų tik dviese

Ir visas šis kokteilis sudarė tokią visumą, kurios mums reikėjo būtent dabar. Visi tokie laimingi, švytintys ir iš naujo įsimylėję pasitikome rudenį. Dar vienas privalumas – vasaros pradžioje ar pabaigoje kurortuose paslaugų kainos būna šiek tiek žemesnės, o ir viešbučio koridoriuose ar miesto gatvėse nėra prigrūsti poilsiautojų.

Ir pabaigai, džiaugiuosi, jog Druskininkai turi tokį merą 🙂 Net pavydu.

Tad visiems ir visoms gražaus rugsėjo, o aš netrukus grįšiu su visada puikiai pavykstančio obuolių pyrago ir nerealių obuolinių ledų receptais.

Ką maistas daro su mumis?

Nesu išprotėjusi dėl ekologijos. Greičiau – praktikuojanti ekologiškų produktų mėgėja. Dažniausiai mano krepšelyje ekologiškos veido ir kūno priežiūros priemonės, šiek tiek dekoratyvinės kosmetikos, drabužių skalbikliai, kai kurie maisto produktai. Apie kosmetiką ir kitą chemiją pakalbėsime kitą kartą, o dabar – apie maistą.

Visiems seniai aiški tiesa, jog pagrindiniai pasaulėžiūros, higienos, mitybos, bendravimo ir kitokie pagrindai ateina iš šeimos. Tėvų namuose buvo gaminami paprasti patiekalai, bet visuomet stengtasi naudoti natūralius produktus. Todėl ir savarankiškai gyvendama maitinuosi labai panašiai. Na gerai, būdavo tų užsukimų į greito maisto restoranus po kokio nors vakarėlio 🙂 Spaudoje apstu straipsnių apie tai, ką valgyti norint būti ilgaamžiu, sulieknieti, turėti energijos ir panašiai. O kur dar pastaruoju metu populiarios diskusijos – visgi sveika gerti pieną, kavą, būti vegetaru ar ne? Todėl į rankas paėmiau Guodos Azguridienės knygą “Maistas: ką mes darome su juo ir jis su mumis“. Ekologiškų produktų parduotuvių “Livinn“ savininkė pateikia savo įžvalgas apie valstybės politiką maisto produktų pramonės klausimais, lygina skirtingas mitybos sistemas ir dar daug naudingos informacijos. Pripažinsiu, pradedu dar atidžiau rinktis produktus, kuriuos noriu vartoti. Ne dėl išpuikimo – dėl suvokimo, kokiomis ligomis galiu susirgti. Juk mūsų seneliai visą gyvenimą valgė natūralų, minimalų kiekį pesticidų turintį maistą, kosmetikos praktiškai nenaudojo. Tėvų mityba tokia buvo maždaug iki 30-35 metų, mano kartos – iki 15-20 metų, o mūsų vaikų…? Kodėl taip drąsiai čia užsiimu skaičiavimais? Todėl, kad esu šventai įsitikinusi, jog maisto produktai su įvairiais cheminiais priedais mūsų maiste pradėjo vyrauti prieš 15-20 metų. Todėl sveikatos specialistai ir gąsdina, jog ligos “jaunėja“ ir onkologinėmis, kraujotakos sistemos ar kitomis ligomis serga vis jaunesni asmenys. Žodžiu, užtenka man čia pamokslauti 🙂 Grįžtant prie mitybos įpročių suformavimo vaikystėje, rekomenduoju perskaityti šią knygą ir pamąstyti ar tikrai nenorėtumėte atsisakyti kai kurių produktų arba pakeisti juos kitais. Beje, ar žinote, jog džiovintų abrikosų spalva yra visai ne skaisčiai oranžinė? Atsakymas – minėtoje knygoje.