Kai norisi sočiai, bet be mėsos :)

Juk taip būna, tiesa? Noriu ko nors skanaus, nesunkiai gaminamo ir nekasdienio. Man šis varškės ir špinatų pyragas (o gal štriudelis) būtent toks. Vyrui jis irgi baisiai patinka, nors dažniausiai į mano kulinarinius eksperimentus žiūri skeptiškai. O va konditerinių ieškojimų jis labai laukia (taigi visi pyragai, sausainiai ir kitokie desertai dingsta, vos atsidūrę lėkštėje). Bet apie tai pakalbėsime kitą kartą 🙂 Taigi, sočiam varškės pyragui reikės:

– šaldytos bemielės tešlos (2 didesni lakštai)

– 300 g varškės

– 100 g špinatų

– 100 g fermentinio sūrio

– 100 g sviesto

– 1 kiaušinio trynys

– druskos, pipirų

Atšildome tešlos lakštus. Nuplautus špinatus apkepame su nedideliu kiekiu sviesto. Likusį sviestą išlydome. Į dubenį krečiame varškę, dedame apkeptus špinatus, įtarkuojame sūrį, įdedame druskos ir pipirų, įdedame kiaušinio trynį ir viską išmaišome. Tešlos lakštus šiek tiek pakočiojame, kad būtų plonesnis ir didesnis. Nepersistengiame :)! Imame vieną lakštą, jį gausiai patepame lydytu sviestu. Tuomet krečiame visą varškės masę. Sviestu patepame antro lakšto vieną pusę. Ir dedame ant varškės masės taip, kad sviestuota pusė liktų pyrago viduje. Lakštų kraštelius kruopščiai suspaudžiame, kad kepdamas turinys neišbyrėtų. Perkeliame šitą grožį į sviestu išteptą skardą, aptepame pyrago viršų lydytu sviestu ir dedame į 180 laipsnių įkaitintą orkaitę 45-50 minučių, kol gražiai parus.

Prie jo puikiai tiks grietinėlės padažas su pievagrybiais arba Bešamelio padažas.

Berašydama vėl užsimaniau jo pasigaminti 🙂

Sėkmės!

Rudeniška nuotaika namų jaukumui

Dabar tas metas, kai ruduo neatrodo toks nepakeliamai liūdnas ir ilgas. Man labai patinka stebėti įvairiaspalvius miškus, o kad tų spalvų ir kvapo būtų namie – darau rudeninių lapų vainiką. Tai lengvai daroma dekoracija, tad galite į draugiją pasikviesti vaikus ar drauges. Dekoracijai pagaminti reikės:

– vainiko pagrindo. Aš naudoju susuktą iš tvirtesnės vielos, bet tiktų ir kitokios medžiagos. Svarbu, kad būtų patogu siūlu prie jo tvirtinti lapus. Tokių dalykėlių reiktų ieškoti tarp rankdarbių ar floristikos prekių,

– įvairiaspalvių klevo lapų. Jie patvariausi, todėl gaminant vainiką, nereikės bijoti, kad jie subyrės. Surinkus lapus, nereikėtų leisti jiems išdžiūti, nes bus sunkiau gražiai pritvirtinti lapus prie pagrindo. Aš paprastai prisirenku nemažai (mažu, pritrūks :)),

– paprasto plono siūlo.

Prie pagrindo pritvirtiname dvigubą siūlą. Ir pradedame prie jo tvirtinti po vieną lapą, taip lyg pintume vainiką. Kiekvieną lapą prie pagrindo pritvirtinu, apsukdama jį siūlu kelis kartus. Stengiuosi, kad vainike būtų ir mažų, ir didesnių lapų. Jei baigiasi siūlas, šalia jo pritvirtinu naują. Į vainiką galima įpinti šermukšnių šakelių ar kokių kitų rudens grožybių. Čia jūsų fantazijos reikalas! Pabaigtą vainiką kabinu ant laukinių durų, tačiau juo galima papuošti stalą ar kitą namų kampelį. Laikui bėgant džiūstantys lapai įgauna kitą formą ir spalvą, tad ir po kelių savaičių jis bus gražus. Tik atsargiai su žvakių deginimu šalia jo 🙂

Taigi lekiame rinkti rudeninių lapų ir dalinamės namų dekoravimo idėjomis 🙂

---

 

Mano gelbėtojas

Šį kartą ne apie mano vyrą, kuris dažnu atveju taip pat yra mano gelbėtojas ir net ne apie kokį žavų raumeningą jaunuolį, kurį sutikau vasarą paplūdimyje 🙂 Apie mano ir kiekvienos moters (o dažnai ir vyro) kasdienį palydovą – veido kremą. Kodėl jis reikalingas visos puikiai žinome, todėl noriu tik pasidžiaugti puikiu atradimu – Handmade Naturals Super Hydrating Face Cream iš Bioeco parduotuvėlės Šaltkalvių g. Klaipėdoje. Ten sutiksite labai malonias merginas su dideliu bagažu žinių apie ekologišką kosmetiką ir aromaterapiją. Yra elektroninė parduotuvė www.bioeco.lt. Taigi, kremas 🙂 Nepaprastas lengvumo jausmas jį užsitepus. O tai man labai svarbu. Tiesa, kvapas iš pradžių gali pasirodyti keistas, bet tik dėl to, jog uoslė įpratusi prie parfumuotų kremų ar šampūnų. Mano veidelis tikrai dėkoja už tokį intensyvų drėkinimą (veido odą kiekvienai reikia drėkinti nuolatos), o atsidėkoja skaisčia ir glotnia oda 🙂 Jokių konservantų, sulfatų, sintetinių kvapų ir kitų blogybių. Tai kol kas geriausias veido kremas, kurį esu bandžiusi 🙂

Prasidėjo obuolių pyrago sezonas

---

Turiu pripažinti, jog gaminti desertus man patinka labiausiai 🙂 O šis obuolių pyragas mūsų orkaitėje kepa dažniausiai, nes vyras jį labai mėgsta. Tiesa, kartais aš vietoj obuolių įdedu ir kokios nors uogienės. Pyragas pagal šį Beatos Nicholson receptą visuomet pavyksta. Taigi reikės:

– 8 nedidelių obuolių

– 150 g cukraus

– 4 kiaušinių

– 70 g sviesto

– stiklinės kefyro

– 250 g miltų

– arbatinis šaukštelis kepimo miltelių

– šaukšto džiuvesėlių

– šaukšto rudojo cukraus

Kiaušinius išplakame su cukrumi iki baltų putų. Ištirpiname sviestą ir supilame į kefyrą. Kefyro ir sviesto mišinį supilame į plaktus kiaušinius ir išmaišome. Į miltus įmaišome kepimo miltelius ir išsijojame į mišinį. Įdedame cinamono arba meduolių prieskonių. Aš jo negaliu 🙂 Į tešlą įmaišome plonai pjaustytus nuluptus obuolius. Krečiame į kepimo formą. Aš naudoju atsegamą pyrago formą. Viršų apibarstome sumaišytais džiuvesėliais, ruduoju cukrumi ir šiek tiek cinamono. Kepame 180 laipsnių temperatūroje apie 45-50 minučių.

Vietoj obuolių galima naudoti uogienes, kriaušes. Nebijokite eksperimentuoti!

Nauji rugsėjo iššūkiai

Šiemet rugsėjo 1-oji man įgavo naują prasmę. Dukrytė pradėjo lankyti lopšelį. Psichologai galėtų organizuoti kokius nors seminarus, kad padėtų ne vaikams, o tėvams pasiruošti išleisti vaiką į ugdymo įstaigą. Aš rimtai! Jau taip ir girdžiu tetules ar “supermamytes“ sakant: “Turi išmokti paleisti vaiką. Jam reikia socializacijos, savarankiškumo. Nebūk egoistė“. O aš jums pasakysiu, kad pastarieji porą metų buvo labai gražūs, labai prasmingi. Siurbiau kiekvieną dieną, kiekvieną dukters šypseną ir žvilgsnį visa širdimi. Kalbėdavom nesustodamos ir juokdavomės. To dalinimosi kiekviena akimirka aš ir pasiilgsiu. Ir taip, tikrai žinau, kad bus dar daugiau įdomių dalykų, kuriuos mano čiauškutė pasakos po dienos lopšelyje. Galvojau, jog aš viena čia per daug jautriai reaguoju, bet bičiulės jaučiasi taip pat, ypač tos, kurioms tai irgi nauja patirtis. Taigi, mamos, susiimkim 🙂 Tai nauja pradžia, o visos pradžios dažniausiai atneša daug gerų emocijų.

Džiaugiuosi, jog su vyru nusprendėm visa mūsų trijulė paskutinę rugpjūčio savaitę nulėkti atostogų. Kad ir čia pat, Druskininkuose. Oi kaip to reikėjo. Buvau lyg nesvarumo būsenoje 🙂 Ten pasirašėme memorandumą, jog kartą per ketvirtį važiuosime bent vienai ar dviem naktim pakeisti aplinką. Užtvirtinom vyno taure ir visokia kitokia romantika 🙂 Taigi ir jums siūlau. O jei nuspręstųmėte vykti į Druskininkus – rekomenduoju “Grand SPA Lietuva“. Šiame komplekse yra 3 viešbučiai pagal jūsų poreikius ir galimybes (Luxury klasės, 4 žvaigždžių ir 3 žvaigždžių), vandens parkas, keli restoranai, gydyklos, bent keli SPA namai, odontologijos klinika, vaikų žaidimo kambarys, jau nekalbant apie stalo tenisą, dviračių nuomą, boulingą ir kitas pramogas. Taigi mums su mažu vaiku tai buvo geriausias pasirinkimas ir pasakysiu, kodėl:

– kambariai pakankamo dydžio gyventi su mažu vaiku (kalbu apie standartinį kambarį 3 žvaigždžių viešbutyje), o vaikams iki 3 metų nemokamas apgyvendinimas, maitinimas ir vandens pramogos

– galima pasirinkti valgyti ne tik pusryčius, bet ir švediško stalo tipo pietus bei vakarienę. Mes valgydavome pietus ir nesukdavome sau galvos kur čia spėti pavalgyti iki vaiko pietų miego. Tiesa, pusryčių ir pietų kokybė nesužavėjo

– vandens parke yra užtektinai pramogų šeimoms su vaikais iki maždaug 14 metų. Žinoma, jis neprilygsta Vilniaus ar Druskininkų miesto vandens parkams, bet į kambario kainą įskaičiuotas apsilankymas jame. Vandens parku galite naudotis bet kuriuo metu nuo ryto iki vakaro, todėl lengva suderinti su vaiko dienos ritmu

– požeminis parkingas, už kurį nereikia mokėti

– platus paslaugų pasirinkimas gydyklose ir SPA namuose, todėl taipogi gali rinktis pagal poreikį ir galimybes

– išpuoselėtas vidinis kiemas su mineralinio vandens biuvete, šezlongais, suoliukais

– vaikų žaidimų kambarys, kuriame galima palikti vaiką auklės priežiūrai, jei kartu su vyru norite kelių valandų tik dviese

Ir visas šis kokteilis sudarė tokią visumą, kurios mums reikėjo būtent dabar. Visi tokie laimingi, švytintys ir iš naujo įsimylėję pasitikome rudenį. Dar vienas privalumas – vasaros pradžioje ar pabaigoje kurortuose paslaugų kainos būna šiek tiek žemesnės, o ir viešbučio koridoriuose ar miesto gatvėse nėra prigrūsti poilsiautojų.

Ir pabaigai, džiaugiuosi, jog Druskininkai turi tokį merą 🙂 Net pavydu.

Tad visiems ir visoms gražaus rugsėjo, o aš netrukus grįšiu su visada puikiai pavykstančio obuolių pyrago ir nerealių obuolinių ledų receptais.

Gaivus jogurto pyragas

Kalendorinė vasara beveik baigėsi, o sinoptikai vis džiugina (arba ne) naujomis karščio bangomis. Tokiomis dienomis nesinori nei virtuvėje suktis, nei sunkiu maistu skrandį apkrauti. Tik tam saldumo ieškančiam kirminui visai nesvarbu, kiek laipsnių už lango 🙂 Taigi vasara yra lengvų, gaivių desertų metas. Vieno tokio labai greitai pagaminamo pyrago receptas skrieja pas jus.

– 500 g Kuršėnų vyniotinio (naudoju šį, nes jis neapkrautas papildomais ingridientais)

– 900 g jogurto su braškėmis

– 2 valgomi šaukštai želatinos

– kelios saujos mėgstamų uogų ir pjaustytų vaisių

Želatiną užpilti šiltu vandeniu ir palikti kelioms valandoms išbrinkti. Vandens pilkite tiek, kad apsemtų ir dar šiek tiek liktų vietos, kur tai želatinai brinkti.

Supjaustome vyniotinį riekėmis ir išdėliojame pyrago formos dugną. Aš naudoju atsegamą torto formą. Į jogurtą įmaišau uogas ir supjaustytus vaisius be odelių. Šį kartą tai šilauogės ir nektarinai, bet tai tik fantazijos ir skonio reikalas.

Išbrinkusią želatiną gerai išmaišome, kaitindami ant viryklės (į indą su vandeniu statome indą su želatina). Tik neleidžiame užvirti. Suskystėjusią želatiną pilame į jogurtą, dar kartą išmaišome ir tuomet viskas keliauja ant paruošto pagrindo. Pyragą laikome šaldytuve kol sustings.

Tai tiek to darbo 🙂

Vietoj Kuršėnų vyniotinio galima naudoti sausainius, paprastą biskvitą. Vietos fantazijai į valias 🙂

Švenčiame krikštynas

Prieš kelias savaites šventėme dukrytės krikštynas. Mūsų šeimai ši šventė svarbi, todėl ir ruošėmės nuoširdžiai. Įvairiuose interneto puslapiuose ieškojau patarimų dėl dovanų krikšto tėvams ar seneliams, šventės vietos puošybos ir kitų smulkmenų, bet reikia pripažinti, jog nieko pernelyg naudingo neradau. Todėl pasidalinsiu mūsų patyrimais, organizuojant jaukią šventę. Galbūt kai kurias idėjas galėsite pritaikyti ir kitokioms progoms.

Pirmiausia rinkausi pačią šventės viziją. Tokia diena man dvelkia tyrumu, lengvumu, tad norėjau, jog dukrytė taip pat atrodytų kukliai. Lengvai krentanti, nevaržanti judesių nėrinių suknelė buvo puikus pasirinkimas. Tokią radau “N&U“ parduotuvėje. Suknelė ir padiktavo visą šventės stilistiką. Nėriniai! Dukters ansamblį užbaigė tokio pačio stiliaus galvos juosta su šilko gėlėmis iš “Vaikų salonas“.

Krikštynoms pasirinkome Palangos Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią. Po ceremonijos vykome į Birutės botanikos parką  fotosesijai. Tam puikiai tiko pledas, patiestas ant žolės, keli indeliai uogų ir žaislinis meškiukas bei medinė vardo raidė, keliaujantys kartu nuo nėštukės fotosesijos. Gražiausias šventės akimirkas įamžino “Foto plunksna“, kurie fiksuoja svarbiausius mūsų šeimos virsmus. Puiki draugystė, prasidėjusi nuo mudviejų vestuvių! Po lengvo pikniko tarp fotoaparatų blyksčių   patraukėme į viešbutį “Palangos vėtra“. Pasitikiu jame esančio restorano “Pelikanas“ virtuvės šefų profesionalumu. Kokybiškai, skaniai, skoningai. Puikiai! Saldžiu stalu rūpinosi “Baker Street“. Žemai lenkiu galvą, nes skanesnio torto dar nesu ragavusi 🙂

Norėjau privačios erdvės, kurioje ir maži, ir dideli svečiai jaustųsi patogiai ir jaukiai, todėl rinkausi ne restoraną, o pobūvių salę. O ir mano vaizduotė galėjo padirbėti, ruošiant dekoracijas 🙂 Taigi medžiagų parduotuvėje įsigijau apie 80 metrų nėrinių juostelių 🙂 Jomis aprišau keletą 0,5 l ir 1 l stiklainių, kurie tapo puikiomis vazomis ant vakarienės stalo. Tos pačios juostelės klijuotos ir ant mažų skaidrių Žvakidės (naudojau paprastus skystus klijus popieriui). Sukarpytos nėrinių juostelės įsitaisė ir ant desertų stalo – tiesiog patiestos greta viena kitos, jos subtiliai pagyvino baltą staltiesę.

 

 

Virš vakarienės stalo skirtinguose aukščiuose sukabinome baltus popierinius žibintus ir baltus Pom Pons. O virš desertų stalo – girlianda. Ant balto storesnio siūlo vienodais tarpais suklijavau per pusę perlenktas servetėles (tokias dažnai naudoja kavinės po kavos puodeliais). Jų rasite kiekviename prekybos centre. Tas pačias medžiagas naudojau ir kitokioms girliandoms. Joms pagaminti reikia siūlo su adata. Tuomet imame vieną servetėlę, ją sulankstome, lyg norėtume karpyti popierinę snaigę. Po to, šiek tiek išlanksčius, su adata perveriame siūlą per patį centrą. Padarome mazgą tokiu atstumu, kur norėsime verti kitą servetėlę. Ir taip darbuojamės kol neatsibosta 🙂 Paprasta ir gražu – puikus derinys! Šios servetėlės buvo naudojamos ir dovanų vyniojimui. Kiek daug būdų joms panaudoti, tiesa?

Apie dovanas. Krikštatėviams dovanojome po specialiai jiems su vertą rožinį, tikėdamiesi, jog jis padės sunkią akimirką. Taip pat, šmaikštų rankų darbo ženkliuką iš “ČIA TU?“.

Seneliams dovanojome po knygelę su vaikiškomis maldomis. Tam, kad taipogi prisidėtų prie krikščioniško ugdymo bei rankų darbo nuotraukų albumą, kurį patys galės pildyti anūkės nuotraukomis.

Po visų dovanų dalybų, pasiūlėme svečiams ką nors pažadėti mažajai šventės kaltininkei. Tik vyras pasiūlė tai padaryti daug išradingiau. Užsakėme medinį ūgio matuoklį iš “Etno design“ su tokiomis stilizuotomis šakelėmis, ant kurių svečiai sukabino savo pasižadėjimus, tačiau susietus su konkrečiu dukrytės ūgiu. Tarkim, kai jos ūgis bus 104 cm, krikštatėvis vesis į zoologijos sodą 🙂 Taigi ūgio matavimas bus dar smagesnis!

Štai tokios nėriniuotos buvo Lėjos krikštynos 🙂

Patarimai:

– rinkitės erdvę šventei, patogią ir saugią vaikams

– rinkitės patikrintus maisto tiekėjus, taip sutaupysite ne vieną nervų ląstelę

– pažvelkite kūrybiškai ir dekoracijoms neleiskite nei daug pinigų, nei daug laiko

– jei šventėje dalyvaus mažų vaikų, pasirūpinkite jų užimtumu (piešimas, muilo burbulai, vaikiška muzika ir panašūs smagumai)

Smagaus švenčių planavimo!

 

Grožiui – virtuvės spintelių turinys

Pagaliau už lango pasirodžiusi vasara trukdo dažniau prisėsti prie kompiuterio, tad ir rašau rečiau. Juolab, kad dabar visos dienos, kupinos kitokios veiklos. Bet apie tai kituose įrašuose.

Šį kartą noriu pasidalinti keliais kūno priežiūros patarimais. Turbūt ne kartą ir ne du esate skaičiusios apie natūralių produktų naudojimą kūno priežiūros procedūroms. Pradedant majonezu išteptais plaukais, agurkais ant akių ir baigiant visokiausių druskų ir aliejų pylimais į vonią. Gal mano išbandyti receptai nebus panacėja nuo visų odos problemų, tačiau bent jau pamėginti tikrai verta. Taigi:

– visuomet turiu ramunėlių arbatos ledo kubelių. Po rytinio dušo juo nuprausiu veidą. Ramunėlės ramina ir gaivina odą, o ledo šaltukas suteikia energijos ir mažina rytinį patinimą.

– vietoj veido toniko naudoju rožių vandenį. Jo galima įsigyti aliejaus ar ekologiškų prekių parduotuvėse. Malonus rožių kvapas ir jokių sintetinių priedų. Veido oda dėl to labai džiaugiasi 🙂

– šaltesniu metų laiku į veido kremą įmaišau šiek tiek gintaro pudros. Aš jos įsigijau iš savo masažo specialistės, bet manau, jog yra daugiau galimybių, kur įsigyti gintaro kosmetikos. Ši pudra suteikia veidui skaistumo, turi antiseptinių savybių.

– jei netikėtai baigėsi veido šveitiklis, jo galima pasigaminti iš šaukštelio gintaro pudros ir kelių šaukštelių rožių vandens. Grietinės konsistencijos košytė bus lyg mikropilingas jautriai odai.

– labiausiai man patinka viso kūno šveitimas su kavos tirščiais. Išgėrus kavą, jos tirščių neišmeskite. Didesnė nauda bus, jei tiesiog ranka jais masažuosite kūną. Oda kvepės, pagerės kraujo cirkuliacija, nusišveis negyvos odos ląstelės ir tai nieko nekainuoja. Tobula!

– po tokio kūno šveitimo visuomet patepu odą kokosų aliejumi. Jį perku prekybos centruose, bet rasite ir aliejaus ar ekologiškų prekių parduotuvėse. Šis aliejus puikiai drėkina, gardžiai kvepia, oda tampa švelni. Jį, kaip ir bet kurį kitą aliejų, reikia tepti ant drėgnos odos. Tokiu būdu jis geriau įsigers į odą. Pirmą kartą kokosų aliejaus naudą išbandžiau prieš trejetą metų per medaus mėnesį Seišeliuose. Vietinės moterys jį naudoja kasdien veidui, plaukams, prieš saulės vonias ir po jų. Taip, tenykštės gamybos aliejaus kvapas skiriasi nuo Lietuvoje parduodamų, bet nauda tikrai tokia pati 🙂

Mūsų aplinka ir maistas tiesiog perpildyti įvairiausių cheminių medžiagų, todėl bent šioks toks posūkis link natūralumo bus naudingas kiekvienos iš mūsų grožiui ir sveikatai. Tad pabandykite, kvepėkite ir žavėkite 🙂

Ir eiliniam rytui, ir netikėtai viešniai

Tokiais sumuštiniais vaišino bičiulė Aušra prieš kelerius metus. Nuo to laiko, jie dažnai lankosi ant mūsų vaišių stalo. Paprasti, gardūs, sveiki. Net vyrukai juos mėgsta! Siūlau patobulintą Aušros sumuštinių variantą.

Taigi dviem asmenims reikės:

– prancūziško batono

– avokado

– pomidoro

– tepamos varškės užtepėlės

– šviežiai maltų  juodųjų pipirų

– saujos mėgstamų žolelių

– kelių baziliko lapelių

– alyvuogių aliejaus ir Modenos balzaminio padažo apšlakstyti

Batono riekes aptepame varškės užtepėle (aš renkuosi Vilkyškių pieninės su žalumynais), ant viršaus dedame po gabalėlį riekėmis pjaustyto avokado ir pomidoro. Apibarstome šviežiai maltais pipirais, bazilikų lapeliais, kitomis mėgstamomis žolelėmis. Apšlakstome alyvuogių aliejumi ir Modenos balzaminiu padažu.

Tiekiame ant stalo ir stengiamės nenusikąsti pirštų 🙂

Ką maistas daro su mumis?

Nesu išprotėjusi dėl ekologijos. Greičiau – praktikuojanti ekologiškų produktų mėgėja. Dažniausiai mano krepšelyje ekologiškos veido ir kūno priežiūros priemonės, šiek tiek dekoratyvinės kosmetikos, drabužių skalbikliai, kai kurie maisto produktai. Apie kosmetiką ir kitą chemiją pakalbėsime kitą kartą, o dabar – apie maistą.

Visiems seniai aiški tiesa, jog pagrindiniai pasaulėžiūros, higienos, mitybos, bendravimo ir kitokie pagrindai ateina iš šeimos. Tėvų namuose buvo gaminami paprasti patiekalai, bet visuomet stengtasi naudoti natūralius produktus. Todėl ir savarankiškai gyvendama maitinuosi labai panašiai. Na gerai, būdavo tų užsukimų į greito maisto restoranus po kokio nors vakarėlio 🙂 Spaudoje apstu straipsnių apie tai, ką valgyti norint būti ilgaamžiu, sulieknieti, turėti energijos ir panašiai. O kur dar pastaruoju metu populiarios diskusijos – visgi sveika gerti pieną, kavą, būti vegetaru ar ne? Todėl į rankas paėmiau Guodos Azguridienės knygą “Maistas: ką mes darome su juo ir jis su mumis“. Ekologiškų produktų parduotuvių “Livinn“ savininkė pateikia savo įžvalgas apie valstybės politiką maisto produktų pramonės klausimais, lygina skirtingas mitybos sistemas ir dar daug naudingos informacijos. Pripažinsiu, pradedu dar atidžiau rinktis produktus, kuriuos noriu vartoti. Ne dėl išpuikimo – dėl suvokimo, kokiomis ligomis galiu susirgti. Juk mūsų seneliai visą gyvenimą valgė natūralų, minimalų kiekį pesticidų turintį maistą, kosmetikos praktiškai nenaudojo. Tėvų mityba tokia buvo maždaug iki 30-35 metų, mano kartos – iki 15-20 metų, o mūsų vaikų…? Kodėl taip drąsiai čia užsiimu skaičiavimais? Todėl, kad esu šventai įsitikinusi, jog maisto produktai su įvairiais cheminiais priedais mūsų maiste pradėjo vyrauti prieš 15-20 metų. Todėl sveikatos specialistai ir gąsdina, jog ligos “jaunėja“ ir onkologinėmis, kraujotakos sistemos ar kitomis ligomis serga vis jaunesni asmenys. Žodžiu, užtenka man čia pamokslauti 🙂 Grįžtant prie mitybos įpročių suformavimo vaikystėje, rekomenduoju perskaityti šią knygą ir pamąstyti ar tikrai nenorėtumėte atsisakyti kai kurių produktų arba pakeisti juos kitais. Beje, ar žinote, jog džiovintų abrikosų spalva yra visai ne skaisčiai oranžinė? Atsakymas – minėtoje knygoje.