Kodėl nutariau rašyti knygą

Artėjant lapkričio 1-ajai prisimename išėjusius artimuosius, lankome juos kapinėse ir, dažniausiai, atsisveikiname iki kitų metų lapkričio pradžios. Ir kasmet, anksčiau buvę ryškūs, prisiminimai apie juos pradeda blankti visame kasdienio gyvenimo chaose. Ko gero, prieš kokius 8-9 metus mokyklos laikų draugė Alina papasakojo, jog padarė savo senelių vaikystės įspūdžių audio įrašą ir dar surašė viską ant popieriaus. Šauni ta mano Alina, kad sugalvojo tai padaryti anksčiau nei aš  🙂 Aš per tuos metus netekau trijų senelių… Ir tik gimus dukrai susimąsčiau, jog jau ne visas istorijas, kurias man pasakojo linksmoji babytė galėčiau taip lengvai atkartoti. O būtent jos jaunystės prisiminimai ir linksmi pasakojimai yra tai, su kuo asocijuojasi mano vaikystės vasaros ir savaitgaliai kaime. Ir aš tikrai noriu, kad mano vaikai žinotų visas tas istorijas. Visus mano tėvų prisiminimus. Ir mano pačios. Manau, kad tai svarbu. Todėl pradėjau rašyti savo šeimos istoriją 🙂 Pradėjau nuo savo prosenelių, nes mano mamos pagalba galėjome aprašyti pagrindinius jų gyvenimo įvykius. Dar ne vieną valandą kalbėsime su tėčiu ir mano seneliu apie jų giminę. Tai ilgas procesas, bet galutinis rezultatas tikrai to vertas. Šeimos knygos dar nebaigiau, nes turiu pripažinti, jog gana epizodiškai prie jos prisėdu, bet viešai pasižadu ją užbaigti iki kitų metų vasaros 🙂 Dalinuosi tokio projekto idėja ir su jumis, nes tikrai tikiu, jog gražiai įrišta knyga, kurioje nugulę svarbiausi kelių giminės kartų įvykiai, taps tikra šeimos relikvija. Ir tokiai knygai parašyti tikrai nereikia mūzos, sėdinčios šalia kompiuterio klaviatūros 🙂 Tiesiog traukite į dienos šviesą visus savo, tėvų, senelių, o jei galite – ir prosenelių prisiminimus. O gal vėliau jus aplankys įkvėpimas ir kitokiai literatūrinei kūrybai 🙂

Tad linkiu ramybės šiomis dienomis ir ilgų pokalbių su artimaisiais apie praeitį.

Ką maistas daro su mumis?

Nesu išprotėjusi dėl ekologijos. Greičiau – praktikuojanti ekologiškų produktų mėgėja. Dažniausiai mano krepšelyje ekologiškos veido ir kūno priežiūros priemonės, šiek tiek dekoratyvinės kosmetikos, drabužių skalbikliai, kai kurie maisto produktai. Apie kosmetiką ir kitą chemiją pakalbėsime kitą kartą, o dabar – apie maistą.

Visiems seniai aiški tiesa, jog pagrindiniai pasaulėžiūros, higienos, mitybos, bendravimo ir kitokie pagrindai ateina iš šeimos. Tėvų namuose buvo gaminami paprasti patiekalai, bet visuomet stengtasi naudoti natūralius produktus. Todėl ir savarankiškai gyvendama maitinuosi labai panašiai. Na gerai, būdavo tų užsukimų į greito maisto restoranus po kokio nors vakarėlio 🙂 Spaudoje apstu straipsnių apie tai, ką valgyti norint būti ilgaamžiu, sulieknieti, turėti energijos ir panašiai. O kur dar pastaruoju metu populiarios diskusijos – visgi sveika gerti pieną, kavą, būti vegetaru ar ne? Todėl į rankas paėmiau Guodos Azguridienės knygą “Maistas: ką mes darome su juo ir jis su mumis“. Ekologiškų produktų parduotuvių “Livinn“ savininkė pateikia savo įžvalgas apie valstybės politiką maisto produktų pramonės klausimais, lygina skirtingas mitybos sistemas ir dar daug naudingos informacijos. Pripažinsiu, pradedu dar atidžiau rinktis produktus, kuriuos noriu vartoti. Ne dėl išpuikimo – dėl suvokimo, kokiomis ligomis galiu susirgti. Juk mūsų seneliai visą gyvenimą valgė natūralų, minimalų kiekį pesticidų turintį maistą, kosmetikos praktiškai nenaudojo. Tėvų mityba tokia buvo maždaug iki 30-35 metų, mano kartos – iki 15-20 metų, o mūsų vaikų…? Kodėl taip drąsiai čia užsiimu skaičiavimais? Todėl, kad esu šventai įsitikinusi, jog maisto produktai su įvairiais cheminiais priedais mūsų maiste pradėjo vyrauti prieš 15-20 metų. Todėl sveikatos specialistai ir gąsdina, jog ligos “jaunėja“ ir onkologinėmis, kraujotakos sistemos ar kitomis ligomis serga vis jaunesni asmenys. Žodžiu, užtenka man čia pamokslauti 🙂 Grįžtant prie mitybos įpročių suformavimo vaikystėje, rekomenduoju perskaityti šią knygą ir pamąstyti ar tikrai nenorėtumėte atsisakyti kai kurių produktų arba pakeisti juos kitais. Beje, ar žinote, jog džiovintų abrikosų spalva yra visai ne skaisčiai oranžinė? Atsakymas – minėtoje knygoje.