Kodėl nutariau rašyti knygą

Artėjant lapkričio 1-ajai prisimename išėjusius artimuosius, lankome juos kapinėse ir, dažniausiai, atsisveikiname iki kitų metų lapkričio pradžios. Ir kasmet, anksčiau buvę ryškūs, prisiminimai apie juos pradeda blankti visame kasdienio gyvenimo chaose. Ko gero, prieš kokius 8-9 metus mokyklos laikų draugė Alina papasakojo, jog padarė savo senelių vaikystės įspūdžių audio įrašą ir dar surašė viską ant popieriaus. Šauni ta mano Alina, kad sugalvojo tai padaryti anksčiau nei aš  🙂 Aš per tuos metus netekau trijų senelių… Ir tik gimus dukrai susimąsčiau, jog jau ne visas istorijas, kurias man pasakojo linksmoji babytė galėčiau taip lengvai atkartoti. O būtent jos jaunystės prisiminimai ir linksmi pasakojimai yra tai, su kuo asocijuojasi mano vaikystės vasaros ir savaitgaliai kaime. Ir aš tikrai noriu, kad mano vaikai žinotų visas tas istorijas. Visus mano tėvų prisiminimus. Ir mano pačios. Manau, kad tai svarbu. Todėl pradėjau rašyti savo šeimos istoriją 🙂 Pradėjau nuo savo prosenelių, nes mano mamos pagalba galėjome aprašyti pagrindinius jų gyvenimo įvykius. Dar ne vieną valandą kalbėsime su tėčiu ir mano seneliu apie jų giminę. Tai ilgas procesas, bet galutinis rezultatas tikrai to vertas. Šeimos knygos dar nebaigiau, nes turiu pripažinti, jog gana epizodiškai prie jos prisėdu, bet viešai pasižadu ją užbaigti iki kitų metų vasaros 🙂 Dalinuosi tokio projekto idėja ir su jumis, nes tikrai tikiu, jog gražiai įrišta knyga, kurioje nugulę svarbiausi kelių giminės kartų įvykiai, taps tikra šeimos relikvija. Ir tokiai knygai parašyti tikrai nereikia mūzos, sėdinčios šalia kompiuterio klaviatūros 🙂 Tiesiog traukite į dienos šviesą visus savo, tėvų, senelių, o jei galite – ir prosenelių prisiminimus. O gal vėliau jus aplankys įkvėpimas ir kitokiai literatūrinei kūrybai 🙂

Tad linkiu ramybės šiomis dienomis ir ilgų pokalbių su artimaisiais apie praeitį.

Mes – šeimų universitete

Hmm, galvojau apie ką turėtų būti pirmasis mano įrašas. Nusprendžiau, kad papasakosiu apie Šeimų Universitetą. Žinau, kad gali skambėti keistai ar net juokingai tokios įstaigos egzistavimas, bet apie jį perskaičiau spaudoje prieš metus ir nusprendžiau užregistruoti mudu su vyru (žinau, sakysite, jog neturėčiau tokių sprendimų priimti viena, bet tobulėti juk reikia nuolat 🙂 ). Šis universitetas gyvuoja savanoriškos veiklos pagrindais, taigi yra visiškai nemokamas dalyviams, o ir dėstytojai, tiksliau – moderatoriai, negauna jokio atlygio. Susitikimų metu analizuojame įvairias sukurtas kasdienio šeimyninio gyvenimo situacijas. Gal nieko tokio ypatingai naujo ir nesužinome, tačiau taip smagu pabėgti su vyru dviese, suvokti ką aptariamoje situacijoje darytume mes, susipažinti su naujais žmonėmis. Pripažinkim, jog ne visus gyvenimo atvejus, o tuo labiau vaikų auklėjimo, aptariame draugystės ar santuokos pradžioje, todėl šis mudviejų su vyru lankymasis Šeimų Universitete skatina labai įdomias diskusijas 🙂 Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad džiaugiuosi mano tėvų pagalba prižiūrint žavią mūsų dukrą, kuriai dabar 1,4 m., nes paskaitose rekomenduojama dalyvauti abiems sutuoktiniams be vaikų.
Taigi, labai rekomenduoju pasidomėti http://www.seimu.lt ar jūsų mieste organizuojami užsiėmimai šeimoms. Mokykimės šeimoje bendrauti kokybiškai, priimti visiems tinkamus sprendimus ir atrasti kuo daugiau.