Kodėl nutariau rašyti knygą

Artėjant lapkričio 1-ajai prisimename išėjusius artimuosius, lankome juos kapinėse ir, dažniausiai, atsisveikiname iki kitų metų lapkričio pradžios. Ir kasmet, anksčiau buvę ryškūs, prisiminimai apie juos pradeda blankti visame kasdienio gyvenimo chaose. Ko gero, prieš kokius 8-9 metus mokyklos laikų draugė Alina papasakojo, jog padarė savo senelių vaikystės įspūdžių audio įrašą ir dar surašė viską ant popieriaus. Šauni ta mano Alina, kad sugalvojo tai padaryti anksčiau nei aš  🙂 Aš per tuos metus netekau trijų senelių… Ir tik gimus dukrai susimąsčiau, jog jau ne visas istorijas, kurias man pasakojo linksmoji babytė galėčiau taip lengvai atkartoti. O būtent jos jaunystės prisiminimai ir linksmi pasakojimai yra tai, su kuo asocijuojasi mano vaikystės vasaros ir savaitgaliai kaime. Ir aš tikrai noriu, kad mano vaikai žinotų visas tas istorijas. Visus mano tėvų prisiminimus. Ir mano pačios. Manau, kad tai svarbu. Todėl pradėjau rašyti savo šeimos istoriją 🙂 Pradėjau nuo savo prosenelių, nes mano mamos pagalba galėjome aprašyti pagrindinius jų gyvenimo įvykius. Dar ne vieną valandą kalbėsime su tėčiu ir mano seneliu apie jų giminę. Tai ilgas procesas, bet galutinis rezultatas tikrai to vertas. Šeimos knygos dar nebaigiau, nes turiu pripažinti, jog gana epizodiškai prie jos prisėdu, bet viešai pasižadu ją užbaigti iki kitų metų vasaros 🙂 Dalinuosi tokio projekto idėja ir su jumis, nes tikrai tikiu, jog gražiai įrišta knyga, kurioje nugulę svarbiausi kelių giminės kartų įvykiai, taps tikra šeimos relikvija. Ir tokiai knygai parašyti tikrai nereikia mūzos, sėdinčios šalia kompiuterio klaviatūros 🙂 Tiesiog traukite į dienos šviesą visus savo, tėvų, senelių, o jei galite – ir prosenelių prisiminimus. O gal vėliau jus aplankys įkvėpimas ir kitokiai literatūrinei kūrybai 🙂

Tad linkiu ramybės šiomis dienomis ir ilgų pokalbių su artimaisiais apie praeitį.